pliuškius

pliùškius, -ė smob. (2) 1. Q607, Q¹103, Lex103, N žr. pliuškis 3: Pasakoji, kas nereik, tai visi pliùškium ir vadina Mrj. Nustok jau tu, pliùškiau! Brb. Supatrosi tu šito pliùškiaus! Č. Klausai tu to pliùškiaus – nė jis matė, nė žino Dkš. Pliùškiau, nusiprausk snukį! (sakoma nepadoriai kalbančiajam) Dkš. 2. Vb žr. pliuškis 2: Gerutis neyra pliuškius, jis savo gero be reikalo nebarsto Tat.